5/19/2017

ne apie avietes




avietės
užmautos ant pirštų
trumpų ir
toli gražu
ne kaulėtų
pirštai tavo burnoj
nelaižyk mano pirštų
savo melancholijos liežuviais
geriau jau nukirski
skaudės ne mažiau už
melancholijos molekulių skverbimąsi
į odą

3/11/2017

mintys, kylančios žiūrint į tave

 
 
 
 
 
Tada taip nieko ir neįvyko.
Liečiau tavo rankas,
kuriose buvo tiek gyvenimo linijų
ir tiek nežymių tų linijų pabaigų.
Braukiau tavo delnus
ir mačiau tas jūras,
kuriomis kvėpavai
ir tuos pavasarinius žiedus,
kuriuos netyčia prarijai,
gulėdamas naktį ant žolės,
įsibrovęs į svetimą kiemą
(juk pats obels savajame kieme neturėjai).
Tu matei, kad jaučiu,
žinojai, kad viską matau.
Gėdijaisi, žiūrėdamas į mane savo kalbančiomis akimis,
kurios man sakė:
prašau,
nereikia.
Gėdijaisi tų prarytų žiedlapių ir visų matytų vyzdžių,
kol, nejučiomis, plūduriavai manųjų juodumos paviršiuje.
O man tu toks gražus
ir tavo delnai tokie gražūs..
Norėjau būti tas žiedlapis,
norėjau būti kiekvienas vėjo gūsis, ateinantis su banga.
Pasiilgau tų kalbančių akių -
jų balsas buvo toks žaviai skausmingas,
beveik galėjai gėrėtis tuo skausmu,
koks gražus jis buvo.

Tą kartą taip ir nieko neįvyko.
Aš tik sėdėjau ir į tavę žiūrėjau,
įsivaizduodama tavo aštrius pirštus,
laikančius manuosius vyzdžius.

2/17/2017

A. Baricco "Toji istorija", bet labiau apie Baricco


 
Savo kūrybą laikau neapdirbtais jausmais. Nežinau kaip viskas rodosi kitiems. Bet aš skaitau save. ir tas skaitymas manyje kelia dar didesnes audras, nei tas, kurios manyje buvo rašant. Labai panašų jausmą jaučiu skaitant Baricco knygas. Ir norėdama pristatyti šią knygą, turbūt noriu pristatyti jas visas. ir save. nes vis jose pasiklystu. o jas užbaigiu susiliejusiu vaizdu akyse. nes jaučiu per daug, kad akys neašarotų.

ši knyga yra Paskutinio istorija. Ją pasakoja visi, tik ne jis pats. istorija apie keistą svajonę, apie keistą meilę ir gyvenimą - kaip ir visose, mano skaitytose, Baricco knygose. Niekaip nesuprantu, kiek jausmų reikia turėti, kad jais galėtum ištapyti tiek puslapių. tiek knygų.

Knygoje sutalpintas visas gyvenimas.


lenktynės, mašinos, greitis.

karas, fortepijonai ir kelias.


"Kodėl tu visada liūdnas? - paklausiau.
Aš neliūdnas.
Liūdnas.
Viskas yra kitaip, atsakė. Pasakė, kad nors žmonės gyvena metų metus, iš tiesų jie gyvena tik mažą to laiko dalį, ir tai yra tie metai, kai jie gali daryti, kam yra gimę. Tuomet jie yra laimingi. Likęs laikas prabėga laukiant arba prisimenant. Kai lauki arba prisimeni, pasakė, nesi nei liūdnas, nei laimingas. Atrodai liūdnas, bet taip yra tik todėl, kad lauki arba prisimeni."

Šis veikėjas auga norėdamas savaip sutvarkyti pasaulį. jis siekia savo beprotiškos svajonės.

Baricco knygos nėra labai lengvos skaityti. Niekaip negali nuspėti kas atsitiks vėliau, nes viskas išmėtyta skirtinguose skyriuose ir dalyse. O tik perskaičius knygą gali viską suvesti. šio autoriaus knygose yra tiek daug paslėpta.. net kažką atradus nežinai ar tai jau viskas. galbūt ir nesužinosi. jeigu dar kartą neperskaitysi knygos.
šio autoriaus darbai transliuoja tokias emocijas, kurių niekada nesitikėjau išvysti ne savo darbuose. Nes kiekvienas rašome taip, kaip galime save suprasti. kiekvienas save reiškiame taip, kaip save suprantame. O kitiems sunku mus suprasti būtent taip, kaip save bandome išreikšti. O aš Baricco, atrodo, suprantu. Vieną iš nedaugelio.

 vieną iš nedaugelio tų, kuriuos jaučiu labai ir visiškai.