9/01/2015

Dūmai ir naktis




Naktis. Tuščias kelias su švytinčiais žibintais. Į šviesą skrenda pulkas naktinių drugelių. Debesuota, nesimato žvaigždžių. Tavo ploni pirštai laiko rūkstančią cigaretę.

Tampau savo mėgstamo megztinio rankoves ir žiūriu į autobuso tvarkaraštį, Tylim. Kvėpuojam. Mirksim.
Pasiūlai cigaretę. Atsisakau. Atsisėdu ant suoliuko, o tu vis dar stovi. Tada pakeli galvą, pažiūri į drugelių pulką ir atsisėdi šalia manęs.
Vėl pasiūlai man cigaretę. Paimu. Palaikau. Įsivaizduoju kaip įtraukus į plaučius dūmų atrodytų mano plaučiai. Mano plaučiuose dūmai. Dūmuose mano plaučiai. Mano oda pašiurpsta nuo pilko vaizdinio. Atiduodu tau cigaretę, Bet tu nerūkai. Atsistoju. Vaikščioju pirmyn atgal, vis žvilgčioju į gatvę, Tu atsiguli ant suoliuko ir žiūri į juodą dangų.
Tavo pirštuose beveik surūkusi cigaretė.
- dangus suvalgė žvaigždes, - sakai.
Aš pakeliu galvą, pažiūriu į dangų. Tada spoksau į tave ir tyliu. Pirmyn atgal. Gera mokėti tylėti. Gera mokėti suprasti tylą. Vėl ištiesi man cigaretę. Paimu. Numetu. Sutrypiu.
Tu užsidegi naują.
-Kam pirkti cigaretes nerūkant?
-Dūmai. Naktis.
Vėl tylime. Ir aš vėl pagalvoju, kaip gera mokėti tylėti.
Taip ir laukiame rytinio autobuso naktį, po kurios nebus ryto..