12/29/2016

užmūryti gyvenimai


 
 


Ji labai pabalus
ir oda jos plona
sėdi ir žiūri į užmūrytą langą
ir mato ji tenais gyvenimą.
Jos stuburas man primena saldainių dėžutę -
po vieną slankstelį vis dedu į burną
jos kaulai traška kaip migdolai,
o mano dantenos, rodos, pomidorai.
Matau kaip ilgais baltais pirštais
glosto ant grindų užaugusius kviečius,
tarsi susivėlusį katės kailį,
ir nė akimirkai neatitraukia ji akių
nuo gyvenimo,
išreikšto plytų kvadratu.

12/27/2016

mažėju




Aš vis dar slapstau tave savo kūryboje, vis dar apibūdinu tavo veidą kaulėtu, vis dar matau tavo akis.

Problema, kad susidedi iš kalno įvairių žmonių, tu neegzistuoji.
Tavo akių rainelėse visi vėjai tarp plaukų, o vyzdžiuose visa mano sumišimo tamsa. Tavęs nėra. Tu netikras.
O taip sunku suprasti, kad tavo šviesūs ir tamsūs plaukai išties nėra tokie švelnūs.

Niekada nesu tavęs apkabinusi realybėje. Juk niekada ir nesvajojau. Bet sapne tas apkabinimas buvo toks magiškas, kad vėl noriu jį pajusti.

Taip sunku suvokti, kad esi vaško statula, kurią patirpdžius galiu išgauti visai kitą tave.

Tu nesi tu. Tu esi tai.

Tai, kas mane labiausiai žavi. Tu penkiolika laipsnių šilumos ir Thom Yorke balsas. Tu pianisto pirštai ir purpuriniai vakarai, už žalių statulų. Tu kalnai su suoliukais.

Pusę minčių stalčių vis dar laikau tau - dalinu tave į penkiasdešimt tūkstančių stalčių, po truputėlį, kad nepamirščiau, kam stalčiai skirti, kad ir po truputėlį, bet vis tiek užimti. O tu nori dar ir dar. Sakai prašau, o aš net nepradėjus galvoti, pradedu galvoti. Užpildydama dar šimtą stalčiukų.

Tu kaip vėžys plinti mano galvoj, grauždamas jau sunkiai susikurtą pasaulį.

10/15/2016

dar vienas kūrinys be esmės, arba, užsukite arbatos, pažaisime lėlėmis


Susitinkam kažkur senojoj Anglijoj ir tu man pasiūlai arbatos.

Neatsisakau. Arbata man patinka, o ir tu visai įdomus žmogus atrodai. Padedi man ant stalo porcelianinę lėkštutę ir puodelį. Puodelis gėlėtas, lėkštutė balta.

Sėdim, žiūrim ir apžiūrim. Vienas kitą apžiūrinėjam, po to puodelius vartom.

   Įpilti? – klausi.

Palinkčioju galva ir tu atsistoji. Tau pasilenkus paimti arbatinuko, riesta rankenėle, tavo puošnūs drabužiai sušnara.

Kiekvienas tavo judesys toks žavus, kad geriau tave stebėti, nei arbatą ragauti. Bet, vis dėlto, tu savo plastiškais judesiais įpili mums arbatos. Tada išeini.

Kai grįžti, tavo veidas pabalęs, bet šypsena vis dar laiko ištempusi skruostus. Rankose laikai lėkštę. Lėkštė balta, kaip ir mažosios porcelianinės. O lėkštėje pilna gėlių žiedų. Visi balti, tik turi skirtingus atspalvius.

  Ragausi?

Išsirenku rusvo atspalvio žiedą ir suvalgau. Jo skonis.. geras. Tiesą pasakius, jo net nėra.

Tada pakeliu arbatos puodelį
mano ranka sudreba, o
porcelianinėj lėkštelėj
atsiranda
lašas.
 







  

8/25/2016

egzistuoti

 
 
Esu vienas tų žmonių, kurie šypsosi gatvės muzikantams.
Vienas tų, kurie gilios depresijos metu, kažkur mintyse mėgaujasi ja.
Man labai patinka būti lauke, kai būna penkiolika laipsnių celsijaus.
Anksčiau galvodavau, kad stebėdama žiūronais mėnulį, galėčiau pamatyti mažą judantį taškelį - ir tai būtų kosmonautas, šokinėjantis ant mėnulio paviršių. Graži vaikiška fantazija.
Esu žmogus, kuriam patinka lietaus kvapas.
Kuriam patinka į visus, be išimties, žmones kreiptis "jūs"
kuriam patinka akių kontaktas pokalbyje, kurio metu gali ištyrinėti kiekvieną pašnekovo akies rainelę
žmogus, kuris prieš susitinkant kitą žmogų, galvoje kuria ištisus dialogus, klausimus, repetuoja - neduok dieve, kažką ne taip pasakysiu, neduok dieve, nejauki tyla,  įsivaizduoja, ties kuria vieta turėtų nusijuokti. Žmogus kuris nori bendrauti, bet kuriam sunku prisitaikyti, sunku sutarti.
Esu žmogus, sėdintis be aštuonių dvi nakties ir rašantis litanijas, kurios greičiausiai nepasieks dienos šviesos
žmogus, kuriam kiekvieną vakarą galvoje skamba ta pati melodija. Žmogus kuris jaučiasi kaip brokuota kopija iš fabriko - visiškai netikras, plastmasinis, kiniškas (gal reiktų šioje vietoje sakyti, lietuviškas) šlamštas.

O gal visą tai reikėjo pradėti nuo "aš esu žmogus".

Kuo ilgiau stengiuosi galvoti, tuo labiau matau, kaip mano išvardinti dalykai nieko nereiškia kitiems. Visi nori (galbūt kažkam to reikia), kad egzistuotum - užpildytum vietą name, mokykloje, renginiuose. Jiems reikia mėsos, jie nenori gilintis kas tu, ko tu nori, ar, kas tau patinka.

Mėsa su mėsa, mėsa ant mėsos, mėsa po mėsa.

Viskas taip tragiškai kartojasi.

Jiems reikia šiukšlės, kad galėtų ją išmesti. Viskas per daug logiška, ir per daug sunku, tokiems smulkmeniškiems žmonėms, kaip aš.

Labai sunku tokiame pasaulyje prisiminti, kas esi, o apie tai, kuo nori būti, net galvoti neišeina.
Sunku kvėpuoti ir bandyti gyventi realybėje.
 

8/19/2016

Benny and Joon, 1993

 
 
"..except for being a little mentally ill, she's pretty normal."
 
 
Labai šiltas, mielas ir nevarginantis filmas.Vienas iš tokių, po kurių jautiesi kaip atsigėręs šiltos arbatos, šildančios tavęs iš vidaus, tačiau nesijauti perpildytas, tai yra, nesuki dėl to sau galvos.
 
 
Benis - mielas vaikinas, praktiškai, paaukojęs savo gyvenimą jaunesniajai seseriai Džiunei. Mergina talentinga, tačiau yra psichiškai nesveika.
 
Semas - neįprastai šaunus vaikinas, puikiai pamėgžiojantis Basterį Kytoną, amerikietį aktorių, kino komedijos klasiką, tačiau nemokantis daryti kai kurių žmonėms įprastų dalykų, kaip pavyzdžiui, skaityti.
 
Džiunė ir Semas smagiai leidžia laiką, gerai sutaria, o Benis, tuo tarpu, gali sau leisti leistis į savo gyvenimo paieškas. Neilgai trukus, Džiunės ir Semo draugystė perauga į keistoką meilę. Džiunė jaučiasi atradus savo dalį, užpildyta. Tačiau apie tai sužinojus Beniui, prasideda visi nesutarimai. 
 
Nepaprastai žavūs aktoriai ir jų vaidyba. Kaip ir sakiau, viskas labai gražu ir šilta.
 
Labai patiko Johnny Depp'o vaidmuo. Šiaip ar taip, filmą, daugiau ar mažiau, žiūrėjau dėl šio aktoriaus.
 
Buvau mačiusi kelias, labai gražias, ištraukas, kurios taip sudomino, kad labai norėjau pamatyti šį filmą. Deja, žiūrint patį filmą, jaučiausi beveik kaip viską mačius. Bet tų įdomiųjų ištraukų buvo gana daug, todėl, kad ir matyta, filmas nepabodo.
Žavu, labai žavu

Prieš žiūrėdami nežiūrėkite ištraukų, jau ir taip pakankamai daug nuotraukų šitame įraše, tuomet bus įdomiau ir netikėčiau. Rekomenduoju.
 
 

8/10/2016

niekas nemokė manęs kvėpuoti





Apsivertusi prisiminimais stengiuosi irtis į ateitį. Deja, dūstu nuo šio kelio dulkių.

Gal pasedėsiu, kol palis. Sėdėsiu per lietų ir taškysiu balas basom kojom. Po lietaus bandysiu užuosti gyvybės kvapą, kurį savyje jau senai iškvėpavau.

Kai kelias nebedulkės jau nebenorėsiu eiti. Sėdėsiu šlapioj žolėj galvoje vartydama prisiminimus, kol galų gale jie patys mane pradės stumti tolyn. Veidu žemyn temps mane iki kažko, ko niekada nebuvo ir nebus.

Ateities.

Nubrozdinimai ant veido jau praeitis, tokia pati, kaip ir niekada neegzistavusi ateitis.

Kvėpuoju prisiminimais, nes kitkuo kvėpuoti nemoku. Niekas nemokino, niekada ir pati nesimokinau. Gyvenu laimingomis akimirkomis, nors prieš akis jų ir nematau.

Didžiąją dalį negyvenu išvis: nei prisiminimuose, nei prieš akis stovinčiame pasaulyje. Migdau visas dar veikiančias ląsteles, ir nejučiomis laukiu tų devynių mėnesių, kurių metu jos miegos pačios.

7/17/2016

žmonės

Dažnai savo knygutėse, telefono užrašuose, veide, galvoje pastebiu eilutes - kaip aš nekenčiu žmonių. Kaip negaliu pakęsti jų veidų. Mokykloje, gatvėje, mokykloje. Bet viskas vartaliojasi, byra ir vėl susiklijuoja. Viskas keičiasi.
 
Ateina vasara. Sunku apsiprasti, kad tris mėnesius sėdėsiu tarp keturių (gal kartais dar kitų keturių) sienų, izoliuosi nuo žmonių. Nuo jų kvapo, garso, žvilgsnių.
 
O kartais man žmonės patinka. Kartais jie groja. Kartais dainuoja sau, panosėj, autobuse. Kartais vaikšto Berlyne, o kartais slepiasi pavėsyje, tarp galybės kolonų, Potsdame. Arba piešia Mamontovus savo knygelėse. Kuria filmukus ir tekstus, kuriuose man patinka skęsti. Man patinka kvėpuoti tais žmonėmis. Man patinka įsikvėpti.
 
Pratinuosi prie minties, kad reikia išlysti iš savo kiauto ir eiti kalbėti su žmonėmis. Kad reikia bendrauti. Reikia išmokti bendrauti. Ir nebesėdėti baloj, kartu su Kardashian'ais ir Neymar'ais. Reikia lipti ir išsidžiovinti drabužius. Lipti į kultūrą, nuotykius ir kūrybą.
 
Esu šiek tiek sutraumuota, todėl stengiuosi iš naujo atgimti, atrasti dalykus, kurie patinka man pačiai, ne kažkieno kito suformuotus. Pradedu daugiau rašyti. Atradau Baricco. Ėmiau matyti žmones - jų rankas, akis, gestus, žvilgsnio lakstymus ir būsenas. Imu tikėti tam tikrais dalykais, kaip, pavyzdžiui, sielos siūlais, arba, kad suprastumėte, saitais - ryšiais. Keičiuosi. Šiek tiek augu savo akyse. Gal todėl, kad savo akyse savęs nemačiau, nebuvau išdygus. Nemačiau gerosios, įdomiosios pusės. Jaučiausi - jaučiuosi labai dirbtina - mano tekstai, begalybė tekstų, iš kurių tik vienas rašytas, per brūkšnelį, pajaustas, tikras, nesuvaidintas; mano gebėjimas tik kopijuoti - gražias idėjas: filmukus, piešinius, fotografijas; knygų autoriai - skaitysiu, nes tam ir tam patiko, todėl turės patikti ir man, ir kitos nesąmonės.
 
Ir žinau, koks nekoks jausmas yra būti kopijuojamam. Bet atsiprašau, man dabar to reikia, esu sutrikus ir pasimetus.
 
 
Prieš jūsų akis - žmonės, gal net ne žmonės, o šilti prisiminimai. Atsiprašau jeigu pateko jūsų veidas.