7/17/2016

žmonės

Dažnai savo knygutėse, telefono užrašuose, veide, galvoje pastebiu eilutes - kaip aš nekenčiu žmonių. Kaip negaliu pakęsti jų veidų. Mokykloje, gatvėje, mokykloje. Bet viskas vartaliojasi, byra ir vėl susiklijuoja. Viskas keičiasi.
 
Ateina vasara. Sunku apsiprasti, kad tris mėnesius sėdėsiu tarp keturių (gal kartais dar kitų keturių) sienų, izoliuosi nuo žmonių. Nuo jų kvapo, garso, žvilgsnių.
 
O kartais man žmonės patinka. Kartais jie groja. Kartais dainuoja sau, panosėj, autobuse. Kartais vaikšto Berlyne, o kartais slepiasi pavėsyje, tarp galybės kolonų, Potsdame. Arba piešia Mamontovus savo knygelėse. Kuria filmukus ir tekstus, kuriuose man patinka skęsti. Man patinka kvėpuoti tais žmonėmis. Man patinka įsikvėpti.
 
Pratinuosi prie minties, kad reikia išlysti iš savo kiauto ir eiti kalbėti su žmonėmis. Kad reikia bendrauti. Reikia išmokti bendrauti. Ir nebesėdėti baloj, kartu su Kardashian'ais ir Neymar'ais. Reikia lipti ir išsidžiovinti drabužius. Lipti į kultūrą, nuotykius ir kūrybą.
 
Esu šiek tiek sutraumuota, todėl stengiuosi iš naujo atgimti, atrasti dalykus, kurie patinka man pačiai, ne kažkieno kito suformuotus. Pradedu daugiau rašyti. Atradau Baricco. Ėmiau matyti žmones - jų rankas, akis, gestus, žvilgsnio lakstymus ir būsenas. Imu tikėti tam tikrais dalykais, kaip, pavyzdžiui, sielos siūlais, arba, kad suprastumėte, saitais - ryšiais. Keičiuosi. Šiek tiek augu savo akyse. Gal todėl, kad savo akyse savęs nemačiau, nebuvau išdygus. Nemačiau gerosios, įdomiosios pusės. Jaučiausi - jaučiuosi labai dirbtina - mano tekstai, begalybė tekstų, iš kurių tik vienas rašytas, per brūkšnelį, pajaustas, tikras, nesuvaidintas; mano gebėjimas tik kopijuoti - gražias idėjas: filmukus, piešinius, fotografijas; knygų autoriai - skaitysiu, nes tam ir tam patiko, todėl turės patikti ir man, ir kitos nesąmonės.
 
Ir žinau, koks nekoks jausmas yra būti kopijuojamam. Bet atsiprašau, man dabar to reikia, esu sutrikus ir pasimetus.
 
 
Prieš jūsų akis - žmonės, gal net ne žmonės, o šilti prisiminimai. Atsiprašau jeigu pateko jūsų veidas.

 
 

 
 



 
 


 




7/12/2016

Iškasenos #2: Jeremy Clapin

Panašu, kad įdomūs, žavūs ir liūdni dalykai tiesiog patys suranda mane. Aš juos netyčia pastebiu taip, kaip suaugęs žmogus, praeivis, pastebi slėpynes bežaidžiantį, pasislėpusį už namo sienos, vaiką.

Taip atsitiko ir su šiuo režisieriumi. Trumpametražinių, animacinių filmukų autoriumi.

Žaviai liūdnos istorijos. Viskas labai gražu ir šilta. Artima, kartu ir tolima. Be abejo, įdomu.

Mažai spalvų, visos jos niūrios, skambi prancūzų kalba ir apvalios formos.

Ir dabar, pabaigus žiūrėti kelis jo kurtus filmukus, mano galvoje skamba stebuklinga, paslaptinga melodija (Yan Tiersen, beje), visos galūnės tirpsta, gal nuo ilgo sėdėjimo, gal nuo regėto grožio, akys laksto po kambarį, lyg kažko ieškodamos. Nažinau kur dėtis. Ką daryti. Nes labai žavu.

Ir aš noriu žmones priversti taip jaustis.

Je suis la.

7/03/2016

Akacijų Alėja 2016

Užvakar, važiuodama namo, beveik pasibaigus festivaliui, uždaviau sau klausimą. Klausimas buvo, ką man reiškia Akacijų alėja? Ir tada pradėjau vartalioti mintis. iš kampo į kampą. Kaip kokį neskanų kąsnį burnoje. Na ir ką gi man galėtų tai reikšti?

Tada radau atsakymą.

Akacijų alėjoje dalyvavau jau tris kartus (taip, žinau, šiais metais man tai kažkoks mistiškai pasikartojantis skaičius). Ir kiekvienais metais vis kažką pastebiu. Kažkuo pradedu žavėtis.

Šis festivalis (galbūt visi festivaliai, nežinau) leidžia pastebėti. Suteikia galią matyti ir išgirsti.

Kiek dabar pamenu, pirmą kartą dalyvaujant Akacijose atradau vieną, dar ir dabar, mėgstamiausių lietuvių atlikėjų. Tai buvo Ainis Storpirštis. Iš tiesų įdomus žmogus. Dar ir dabar klausau ir gėriuosi žodžiais, muzika ir balsu.

 
 
 
Beje, turiu jau kelias nuotraukas, ir autografą, kaip tikra fanė.
 
 
Dar, patį pirmą kartą gyvenime, 2014m., išgirdau ir pamačiau "Neteisėtai Padarytus". Vau kaip man jie patiko. Dabar išpopuliarėjo, jau ne taip labai ir patinka. Bet ši daina vistiek buvo didelis atradimas. Ne kiek daina, o kiek vidury jos besipuikuojanti istorija, kurią, kiek dabar prisimenu, pasakojo tik per Akacijas. Ir tai man tada rodėsi labai gražu.
Nors įrašas tragiškas (ne mano, beje), bet vistiek pasiklausykit.
 

 
2015m. Nieko neatradau. Na, gal pradėjau šiek tiek klausytis Alinos Orlovos "Švinta". Tai buvo mažas atradimas. Bet. Vistiek atradimas.
 
Na, o šiais metais, sugalvojau sukurti šiokį tokį filmuką. Šiais metais atradau kelis žmones. Kelis labai tikrus žmones. Nekalbėjau su jais, nesusipažinau. Bet užteko vien tik žiūrėti į juos. Nes jų veidai atrodė ne kaip kaukės. Jie atrodė natūralūs, kaip ką tik iš dangaus nužengę. Jie žiūrėjo į dangų,  juokėsi, kalbėjo. Jie klausėsi muzikos, judėjo. Jie nebuvo tokie, kaip aš.
 
Man patinka tikri žmonės. Tikri, ne todėl, kad juos gali paliesti, ne todėl, kad jie realūs. Todėl, kad jie tikri, nesuvaidinti. Ir tokie žmonės man visada yra atradimai.
 
 
 

7/02/2016

Germany: Dresden, Meissen, Berlin, Saxon Switzerland

Trys kartai. Buvau Vokietijoj jau tris kartus. Ir su kiekvienu kartu Vokietija man rodosi vis gražesnė. Vis labiau įžvelgiu jos grožį. Vokiečių kalbos grožį. Žmonių grožį.

Anksčiau, išgirdusi kažką vartojant savo kalboje žodį "Vokietija", manyje nieko nevykdavo. Jokios reakcijos. Jokio sprogimo, jokio bum.
Dabar išgirdus šį žodį manyje pradeda kažkas tirpti.

*
 
Lipom. Daug lipom. Ir tada nusprendėm daugiau nelipt. Nusprendėm, kad užteks to pusės kelio, kurį nulipom. Kad prie Elbės leistis neverta. Apsisukom ir lipom aukštyn. Lipom ir lipom. Karšta. Tragiškai karšta. Užlipom. Vos orą gaudom. Noriu gert. Išsitraukiu iš kuprinės.
 
viena. penkioliktoji. butelio. prakeikto. oranžinio. skysčio.
 
O tada važiavom į Dresdeną. Trisdešimt septyni laipsniai šilumos. Laisvas laikas.
Pasivaikščiojam po nuostabaus grožio senamiestį? Ne, Simona dehidratuoja, einam į Lidl'ą.
 
Va taip ir buvo. O ką darysi, kai Simona dehidratavus.
 
O dar, prieš laisvą laiką, sugebėjau paspringti skolintu lašeliu vandens, nes, juk Kalėdų senelis man pasiūlė sausainį. Gal net su šokolado gabaliukais sausainis buvo? O tada aš paspringau tuo prakeiktu lašu, vos gaudžiau orą, o mane barė vokiškas Kalėdų senelis, aišku, vokiečių kalba, aišku, aš nieko nesupratau. Ir tą dieną tikrai būčiau prašius Kalėdų senelio butelio vandens.

Beje, pistacijų ledai Dresdene skaniausi. Skanesnių pasauly nėra. O laiko pasivaikščioti užteko. Kaip ir. Aišku, niekada nebūna per daug.
 
Laužiausi į kiekvieną bažnyčią, kurią praėjau. Tik ne visos įsileido. Gaila. Prisigalvoja čia visokius mokamus renginius daryt..

 Užeikit čia ir rasit filmuką.