7/17/2016

žmonės

Dažnai savo knygutėse, telefono užrašuose, veide, galvoje pastebiu eilutes - kaip aš nekenčiu žmonių. Kaip negaliu pakęsti jų veidų. Mokykloje, gatvėje, mokykloje. Bet viskas vartaliojasi, byra ir vėl susiklijuoja. Viskas keičiasi.
 
Ateina vasara. Sunku apsiprasti, kad tris mėnesius sėdėsiu tarp keturių (gal kartais dar kitų keturių) sienų, izoliuosi nuo žmonių. Nuo jų kvapo, garso, žvilgsnių.
 
O kartais man žmonės patinka. Kartais jie groja. Kartais dainuoja sau, panosėj, autobuse. Kartais vaikšto Berlyne, o kartais slepiasi pavėsyje, tarp galybės kolonų, Potsdame. Arba piešia Mamontovus savo knygelėse. Kuria filmukus ir tekstus, kuriuose man patinka skęsti. Man patinka kvėpuoti tais žmonėmis. Man patinka įsikvėpti.
 
Pratinuosi prie minties, kad reikia išlysti iš savo kiauto ir eiti kalbėti su žmonėmis. Kad reikia bendrauti. Reikia išmokti bendrauti. Ir nebesėdėti baloj, kartu su Kardashian'ais ir Neymar'ais. Reikia lipti ir išsidžiovinti drabužius. Lipti į kultūrą, nuotykius ir kūrybą.
 
Esu šiek tiek sutraumuota, todėl stengiuosi iš naujo atgimti, atrasti dalykus, kurie patinka man pačiai, ne kažkieno kito suformuotus. Pradedu daugiau rašyti. Atradau Baricco. Ėmiau matyti žmones - jų rankas, akis, gestus, žvilgsnio lakstymus ir būsenas. Imu tikėti tam tikrais dalykais, kaip, pavyzdžiui, sielos siūlais, arba, kad suprastumėte, saitais - ryšiais. Keičiuosi. Šiek tiek augu savo akyse. Gal todėl, kad savo akyse savęs nemačiau, nebuvau išdygus. Nemačiau gerosios, įdomiosios pusės. Jaučiausi - jaučiuosi labai dirbtina - mano tekstai, begalybė tekstų, iš kurių tik vienas rašytas, per brūkšnelį, pajaustas, tikras, nesuvaidintas; mano gebėjimas tik kopijuoti - gražias idėjas: filmukus, piešinius, fotografijas; knygų autoriai - skaitysiu, nes tam ir tam patiko, todėl turės patikti ir man, ir kitos nesąmonės.
 
Ir žinau, koks nekoks jausmas yra būti kopijuojamam. Bet atsiprašau, man dabar to reikia, esu sutrikus ir pasimetus.
 
 
Prieš jūsų akis - žmonės, gal net ne žmonės, o šilti prisiminimai. Atsiprašau jeigu pateko jūsų veidas.

 
 

 
 



 
 


 




7/12/2016

Iškasenos #2: Jeremy Clapin

Panašu, kad įdomūs, žavūs ir liūdni dalykai tiesiog patys suranda mane. Aš juos netyčia pastebiu taip, kaip suaugęs žmogus, praeivis, pastebi slėpynes bežaidžiantį, pasislėpusį už namo sienos, vaiką.

Taip atsitiko ir su šiuo režisieriumi. Trumpametražinių, animacinių filmukų autoriumi.

Žaviai liūdnos istorijos. Viskas labai gražu ir šilta. Artima, kartu ir tolima. Be abejo, įdomu.

Mažai spalvų, visos jos niūrios, skambi prancūzų kalba ir apvalios formos.

Ir dabar, pabaigus žiūrėti kelis jo kurtus filmukus, mano galvoje skamba stebuklinga, paslaptinga melodija (Yan Tiersen, beje), visos galūnės tirpsta, gal nuo ilgo sėdėjimo, gal nuo regėto grožio, akys laksto po kambarį, lyg kažko ieškodamos. Nažinau kur dėtis. Ką daryti. Nes labai žavu.

Ir aš noriu žmones priversti taip jaustis.

Je suis la.