8/25/2016

egzistuoti

 
 
Esu vienas tų žmonių, kurie šypsosi gatvės muzikantams.
Vienas tų, kurie gilios depresijos metu, kažkur mintyse mėgaujasi ja.
Man labai patinka būti lauke, kai būna penkiolika laipsnių celsijaus.
Anksčiau galvodavau, kad stebėdama žiūronais mėnulį, galėčiau pamatyti mažą judantį taškelį - ir tai būtų kosmonautas, šokinėjantis ant mėnulio paviršių. Graži vaikiška fantazija.
Esu žmogus, kuriam patinka lietaus kvapas.
Kuriam patinka į visus, be išimties, žmones kreiptis "jūs"
kuriam patinka akių kontaktas pokalbyje, kurio metu gali ištyrinėti kiekvieną pašnekovo akies rainelę
žmogus, kuris prieš susitinkant kitą žmogų, galvoje kuria ištisus dialogus, klausimus, repetuoja - neduok dieve, kažką ne taip pasakysiu, neduok dieve, nejauki tyla,  įsivaizduoja, ties kuria vieta turėtų nusijuokti. Žmogus kuris nori bendrauti, bet kuriam sunku prisitaikyti, sunku sutarti.
Esu žmogus, sėdintis be aštuonių dvi nakties ir rašantis litanijas, kurios greičiausiai nepasieks dienos šviesos
žmogus, kuriam kiekvieną vakarą galvoje skamba ta pati melodija. Žmogus kuris jaučiasi kaip brokuota kopija iš fabriko - visiškai netikras, plastmasinis, kiniškas (gal reiktų šioje vietoje sakyti, lietuviškas) šlamštas.

O gal visą tai reikėjo pradėti nuo "aš esu žmogus".

Kuo ilgiau stengiuosi galvoti, tuo labiau matau, kaip mano išvardinti dalykai nieko nereiškia kitiems. Visi nori (galbūt kažkam to reikia), kad egzistuotum - užpildytum vietą name, mokykloje, renginiuose. Jiems reikia mėsos, jie nenori gilintis kas tu, ko tu nori, ar, kas tau patinka.

Mėsa su mėsa, mėsa ant mėsos, mėsa po mėsa.

Viskas taip tragiškai kartojasi.

Jiems reikia šiukšlės, kad galėtų ją išmesti. Viskas per daug logiška, ir per daug sunku, tokiems smulkmeniškiems žmonėms, kaip aš.

Labai sunku tokiame pasaulyje prisiminti, kas esi, o apie tai, kuo nori būti, net galvoti neišeina.
Sunku kvėpuoti ir bandyti gyventi realybėje.
 

8/19/2016

Benny and Joon, 1993

 
 
"..except for being a little mentally ill, she's pretty normal."
 
 
Labai šiltas, mielas ir nevarginantis filmas.Vienas iš tokių, po kurių jautiesi kaip atsigėręs šiltos arbatos, šildančios tavęs iš vidaus, tačiau nesijauti perpildytas, tai yra, nesuki dėl to sau galvos.
 
 
Benis - mielas vaikinas, praktiškai, paaukojęs savo gyvenimą jaunesniajai seseriai Džiunei. Mergina talentinga, tačiau yra psichiškai nesveika.
 
Semas - neįprastai šaunus vaikinas, puikiai pamėgžiojantis Basterį Kytoną, amerikietį aktorių, kino komedijos klasiką, tačiau nemokantis daryti kai kurių žmonėms įprastų dalykų, kaip pavyzdžiui, skaityti.
 
Džiunė ir Semas smagiai leidžia laiką, gerai sutaria, o Benis, tuo tarpu, gali sau leisti leistis į savo gyvenimo paieškas. Neilgai trukus, Džiunės ir Semo draugystė perauga į keistoką meilę. Džiunė jaučiasi atradus savo dalį, užpildyta. Tačiau apie tai sužinojus Beniui, prasideda visi nesutarimai. 
 
Nepaprastai žavūs aktoriai ir jų vaidyba. Kaip ir sakiau, viskas labai gražu ir šilta.
 
Labai patiko Johnny Depp'o vaidmuo. Šiaip ar taip, filmą, daugiau ar mažiau, žiūrėjau dėl šio aktoriaus.
 
Buvau mačiusi kelias, labai gražias, ištraukas, kurios taip sudomino, kad labai norėjau pamatyti šį filmą. Deja, žiūrint patį filmą, jaučiausi beveik kaip viską mačius. Bet tų įdomiųjų ištraukų buvo gana daug, todėl, kad ir matyta, filmas nepabodo.
Žavu, labai žavu

Prieš žiūrėdami nežiūrėkite ištraukų, jau ir taip pakankamai daug nuotraukų šitame įraše, tuomet bus įdomiau ir netikėčiau. Rekomenduoju.
 
 

8/10/2016

niekas nemokė manęs kvėpuoti





Apsivertusi prisiminimais stengiuosi irtis į ateitį. Deja, dūstu nuo šio kelio dulkių.

Gal pasedėsiu, kol palis. Sėdėsiu per lietų ir taškysiu balas basom kojom. Po lietaus bandysiu užuosti gyvybės kvapą, kurį savyje jau senai iškvėpavau.

Kai kelias nebedulkės jau nebenorėsiu eiti. Sėdėsiu šlapioj žolėj galvoje vartydama prisiminimus, kol galų gale jie patys mane pradės stumti tolyn. Veidu žemyn temps mane iki kažko, ko niekada nebuvo ir nebus.

Ateities.

Nubrozdinimai ant veido jau praeitis, tokia pati, kaip ir niekada neegzistavusi ateitis.

Kvėpuoju prisiminimais, nes kitkuo kvėpuoti nemoku. Niekas nemokino, niekada ir pati nesimokinau. Gyvenu laimingomis akimirkomis, nors prieš akis jų ir nematau.

Didžiąją dalį negyvenu išvis: nei prisiminimuose, nei prieš akis stovinčiame pasaulyje. Migdau visas dar veikiančias ląsteles, ir nejučiomis laukiu tų devynių mėnesių, kurių metu jos miegos pačios.