8/25/2016

egzistuoti

 
 
Esu vienas tų žmonių, kurie šypsosi gatvės muzikantams.
Vienas tų, kurie gilios depresijos metu, kažkur mintyse mėgaujasi ja.
Man labai patinka būti lauke, kai būna penkiolika laipsnių celsijaus.
Anksčiau galvodavau, kad stebėdama žiūronais mėnulį, galėčiau pamatyti mažą judantį taškelį - ir tai būtų kosmonautas, šokinėjantis ant mėnulio paviršių. Graži vaikiška fantazija.
Esu žmogus, kuriam patinka lietaus kvapas.
Kuriam patinka į visus, be išimties, žmones kreiptis "jūs"
kuriam patinka akių kontaktas pokalbyje, kurio metu gali ištyrinėti kiekvieną pašnekovo akies rainelę
žmogus, kuris prieš susitinkant kitą žmogų, galvoje kuria ištisus dialogus, klausimus, repetuoja - neduok dieve, kažką ne taip pasakysiu, neduok dieve, nejauki tyla,  įsivaizduoja, ties kuria vieta turėtų nusijuokti. Žmogus kuris nori bendrauti, bet kuriam sunku prisitaikyti, sunku sutarti.
Esu žmogus, sėdintis be aštuonių dvi nakties ir rašantis litanijas, kurios greičiausiai nepasieks dienos šviesos
žmogus, kuriam kiekvieną vakarą galvoje skamba ta pati melodija. Žmogus kuris jaučiasi kaip brokuota kopija iš fabriko - visiškai netikras, plastmasinis, kiniškas (gal reiktų šioje vietoje sakyti, lietuviškas) šlamštas.

O gal visą tai reikėjo pradėti nuo "aš esu žmogus".

Kuo ilgiau stengiuosi galvoti, tuo labiau matau, kaip mano išvardinti dalykai nieko nereiškia kitiems. Visi nori (galbūt kažkam to reikia), kad egzistuotum - užpildytum vietą name, mokykloje, renginiuose. Jiems reikia mėsos, jie nenori gilintis kas tu, ko tu nori, ar, kas tau patinka.

Mėsa su mėsa, mėsa ant mėsos, mėsa po mėsa.

Viskas taip tragiškai kartojasi.

Jiems reikia šiukšlės, kad galėtų ją išmesti. Viskas per daug logiška, ir per daug sunku, tokiems smulkmeniškiems žmonėms, kaip aš.

Labai sunku tokiame pasaulyje prisiminti, kas esi, o apie tai, kuo nori būti, net galvoti neišeina.
Sunku kvėpuoti ir bandyti gyventi realybėje.
 

1 komentaras: