8/10/2016

niekas nemokė manęs kvėpuoti





Apsivertusi prisiminimais stengiuosi irtis į ateitį. Deja, dūstu nuo šio kelio dulkių.

Gal pasedėsiu, kol palis. Sėdėsiu per lietų ir taškysiu balas basom kojom. Po lietaus bandysiu užuosti gyvybės kvapą, kurį savyje jau senai iškvėpavau.

Kai kelias nebedulkės jau nebenorėsiu eiti. Sėdėsiu šlapioj žolėj galvoje vartydama prisiminimus, kol galų gale jie patys mane pradės stumti tolyn. Veidu žemyn temps mane iki kažko, ko niekada nebuvo ir nebus.

Ateities.

Nubrozdinimai ant veido jau praeitis, tokia pati, kaip ir niekada neegzistavusi ateitis.

Kvėpuoju prisiminimais, nes kitkuo kvėpuoti nemoku. Niekas nemokino, niekada ir pati nesimokinau. Gyvenu laimingomis akimirkomis, nors prieš akis jų ir nematau.

Didžiąją dalį negyvenu išvis: nei prisiminimuose, nei prieš akis stovinčiame pasaulyje. Migdau visas dar veikiančias ląsteles, ir nejučiomis laukiu tų devynių mėnesių, kurių metu jos miegos pačios.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą