10/15/2016

dar vienas kūrinys be esmės, arba, užsukite arbatos, pažaisime lėlėmis


Susitinkam kažkur senojoj Anglijoj ir tu man pasiūlai arbatos.

Neatsisakau. Arbata man patinka, o ir tu visai įdomus žmogus atrodai. Padedi man ant stalo porcelianinę lėkštutę ir puodelį. Puodelis gėlėtas, lėkštutė balta.

Sėdim, žiūrim ir apžiūrim. Vienas kitą apžiūrinėjam, po to puodelius vartom.

   Įpilti? – klausi.

Palinkčioju galva ir tu atsistoji. Tau pasilenkus paimti arbatinuko, riesta rankenėle, tavo puošnūs drabužiai sušnara.

Kiekvienas tavo judesys toks žavus, kad geriau tave stebėti, nei arbatą ragauti. Bet, vis dėlto, tu savo plastiškais judesiais įpili mums arbatos. Tada išeini.

Kai grįžti, tavo veidas pabalęs, bet šypsena vis dar laiko ištempusi skruostus. Rankose laikai lėkštę. Lėkštė balta, kaip ir mažosios porcelianinės. O lėkštėje pilna gėlių žiedų. Visi balti, tik turi skirtingus atspalvius.

  Ragausi?

Išsirenku rusvo atspalvio žiedą ir suvalgau. Jo skonis.. geras. Tiesą pasakius, jo net nėra.

Tada pakeliu arbatos puodelį
mano ranka sudreba, o
porcelianinėj lėkštelėj
atsiranda
lašas.