12/29/2016

užmūryti gyvenimai


 
 


Ji labai pabalus
ir oda jos plona
sėdi ir žiūri į užmūrytą langą
ir mato ji tenais gyvenimą.
Jos stuburas man primena saldainių dėžutę -
po vieną slankstelį vis dedu į burną
jos kaulai traška kaip migdolai,
o mano dantenos, rodos, pomidorai.
Matau kaip ilgais baltais pirštais
glosto ant grindų užaugusius kviečius,
tarsi susivėlusį katės kailį,
ir nė akimirkai neatitraukia ji akių
nuo gyvenimo,
išreikšto plytų kvadratu.

12/27/2016

mažėju




Aš vis dar slapstau tave savo kūryboje, vis dar apibūdinu tavo veidą kaulėtu, vis dar matau tavo akis.

Problema, kad susidedi iš kalno įvairių žmonių, tu neegzistuoji.
Tavo akių rainelėse visi vėjai tarp plaukų, o vyzdžiuose visa mano sumišimo tamsa. Tavęs nėra. Tu netikras.
O taip sunku suprasti, kad tavo šviesūs ir tamsūs plaukai išties nėra tokie švelnūs.

Niekada nesu tavęs apkabinusi realybėje. Juk niekada ir nesvajojau. Bet sapne tas apkabinimas buvo toks magiškas, kad vėl noriu jį pajusti.

Taip sunku suvokti, kad esi vaško statula, kurią patirpdžius galiu išgauti visai kitą tave.

Tu nesi tu. Tu esi tai.

Tai, kas mane labiausiai žavi. Tu penkiolika laipsnių šilumos ir Thom Yorke balsas. Tu pianisto pirštai ir purpuriniai vakarai, už žalių statulų. Tu kalnai su suoliukais.

Pusę minčių stalčių vis dar laikau tau - dalinu tave į penkiasdešimt tūkstančių stalčių, po truputėlį, kad nepamirščiau, kam stalčiai skirti, kad ir po truputėlį, bet vis tiek užimti. O tu nori dar ir dar. Sakai prašau, o aš net nepradėjus galvoti, pradedu galvoti. Užpildydama dar šimtą stalčiukų.

Tu kaip vėžys plinti mano galvoj, grauždamas jau sunkiai susikurtą pasaulį.