12/27/2016

mažėju




Aš vis dar slapstau tave savo kūryboje, vis dar apibūdinu tavo veidą kaulėtu, vis dar matau tavo akis.

Problema, kad susidedi iš kalno įvairių žmonių, tu neegzistuoji.
Tavo akių rainelėse visi vėjai tarp plaukų, o vyzdžiuose visa mano sumišimo tamsa. Tavęs nėra. Tu netikras.
O taip sunku suprasti, kad tavo šviesūs ir tamsūs plaukai išties nėra tokie švelnūs.

Niekada nesu tavęs apkabinusi realybėje. Juk niekada ir nesvajojau. Bet sapne tas apkabinimas buvo toks magiškas, kad vėl noriu jį pajusti.

Taip sunku suvokti, kad esi vaško statula, kurią patirpdžius galiu išgauti visai kitą tave.

Tu nesi tu. Tu esi tai.

Tai, kas mane labiausiai žavi. Tu penkiolika laipsnių šilumos ir Thom Yorke balsas. Tu pianisto pirštai ir purpuriniai vakarai, už žalių statulų. Tu kalnai su suoliukais.

Pusę minčių stalčių vis dar laikau tau - dalinu tave į penkiasdešimt tūkstančių stalčių, po truputėlį, kad nepamirščiau, kam stalčiai skirti, kad ir po truputėlį, bet vis tiek užimti. O tu nori dar ir dar. Sakai prašau, o aš net nepradėjus galvoti, pradedu galvoti. Užpildydama dar šimtą stalčiukų.

Tu kaip vėžys plinti mano galvoj, grauždamas jau sunkiai susikurtą pasaulį.

2 komentarai: