8/16/2017

muse.

 
 




 
 
 

pokalbiai #2



-..bet yra miškų, kuriuose auga tik vienos rūšies medžiai. tai kaip mes vadinam mišką, kur auga vien tik eglės, vaikai?
-pušynu.


*fizikos pamoka.*
-nu.. tai ką dabar rašom?
-nieko nerašom, pailsim.
-pailsėsi jonučiuose.
-aš dabar jonučiuose.
*draugė vertėjo intonacija išverčia*
-nu taigi kapinėse.


- gali nejuokint?
- tai, kad tu mane juokini.
- nejuokinga.
- *abi juokiasi*


*po fizikos pamokos.*
-ką planuoji ateity?
-kažką be fizikos.


*sako klasiokams*
-suaukite.
-jie tau kaip suaugs, tai į vieną krūvą.


*įsijautus skaičiuoja. suolo draugė nusičiaudėja.*
-lygu.


-žinai, kodėl aplink mus tiek daug uodų?
-na?
-nes mes kraujuojam.


- žinai tokį *vardas pavardė*?
- ne. kas jis toks? dainininkas? rašytojas?
- nu taigi tavo klasiokas.


*parkas. motina tempia dukrą už rankos, ragindama eiti. mergaitė laisva ranka rodo į baltą balandį, ant sparno turintį juodą dėmę.*
- mum, can I have a pigeon?


*parkas, atvira vieta, šviečia saulė, jokio pavėsio. eina dvi pasipuošusios senutės, besiremiančios į žemę lazdomis. eina tylėdamos.*
- Oh dear, you should have a pistol..- abi atsidūsta.


- Londono parazitai, nu taigi lapės, voverės ir balandžiai.


*stalas ir kėdės stovi lauke, ant plytelių. ateina ir sustojusi akimirką žiūri į juos.*
- paaalauk, aš pernešiu ant žolės, man gamtos norisi.

8/11/2017

liepos penktoji



rožių kvapas įstrigęs tavo ausyse,
mano pirštai šoka tavo garbanose,
kol pasiklysta
nuklysta
suklysta.
rožių kvapas įstrigęs tavo garbanose,
mano pirštai šoka tavo ausyse,
kol pasiklysta
nuklysta
suklysta.
plojimai.
pasirodymas baigtas.


8/09/2017

pokalbiai #1





*sėdi ir žiūri į mane*
-kodėl tu užkrėti savim?


-žiūrėk, kokie pajuodę mano paakiai.
-kaip tavo širdis.
-prarūkiau širdį.


-ahh, reikia prisėst, pavargau. nuo gyvenimo.


*mokytoja pradeda kalbėti apie meną.*
-menas - slidus dalykas, ne visi jį supranta. va, žiūrėkit, malėvičius su savo juodu kvadratu. svarbu pirmam sugalvoti.
-jo, aš irgi mačiau kažkur: baltas fonas ir raudoni taškai, atrodo kažkuo aptaškyta. ir kainuoja dvidešimt tūkstančių..
*pradeda mosikuoti ranka pirmyn atgal.*
-va, nusipjauni čia ranką, pasiėmi popieriaus ir taškai taip.


*klykia žuvėdros.*
-kas čia per garsai?
-karpiai migruoja.


*žiūri filmą.*
-mokytoja, čia gerai ar blogai baigsis?
-visi filmai gerai baigiasi.
-nemeluokit, mačiau titaniką.


*po testo.*
-kiek parašei?
-tris, bet du neteisingi.

6/27/2017

čia




tavo raudoni plaukai
ir aguonų laukai
taip gražiai tinka
prie kalnų šešėlių
esančių ten
tolumoje
šildančiai mėlynų
kurių dar negali matyti
bet jauti
tų šešėlių vėją
blaškantį mintis
tarp aguonų

5/19/2017

ne apie avietes




avietės
užmautos ant pirštų
trumpų ir
toli gražu
ne kaulėtų
pirštai tavo burnoj
nelaižyk mano pirštų
savo melancholijos liežuviais
geriau jau nukirski
skaudės ne mažiau už
melancholijos molekulių skverbimąsi
į odą

3/11/2017

mintys, kylančios žiūrint į tave

 
 
 
 
 
Tada taip nieko ir neįvyko.
Liečiau tavo rankas,
kuriose buvo tiek gyvenimo linijų
ir tiek nežymių tų linijų pabaigų.
Braukiau tavo delnus
ir mačiau tas jūras,
kuriomis kvėpavai
ir tuos pavasarinius žiedus,
kuriuos netyčia prarijai,
gulėdamas naktį ant žolės,
įsibrovęs į svetimą kiemą
(juk pats obels savajame kieme neturėjai).
Tu matei, kad jaučiu,
žinojai, kad viską matau.
Gėdijaisi, žiūrėdamas į mane savo kalbančiomis akimis,
kurios man sakė:
prašau,
nereikia.
Gėdijaisi tų prarytų žiedlapių ir visų matytų vyzdžių,
kol, nejučiomis, plūduriavai manųjų juodumos paviršiuje.
O man tu toks gražus
ir tavo delnai tokie gražūs..
Norėjau būti tas žiedlapis,
norėjau būti kiekvienas vėjo gūsis, ateinantis su banga.
Pasiilgau tų kalbančių akių -
jų balsas buvo toks žaviai skausmingas,
beveik galėjai gėrėtis tuo skausmu,
koks gražus jis buvo.

Tą kartą taip ir nieko neįvyko.
Aš tik sėdėjau ir į tavę žiūrėjau,
įsivaizduodama tavo aštrius pirštus,
laikančius manuosius vyzdžius.

2/17/2017

A. Baricco "Toji istorija", bet labiau apie Baricco


 
Savo kūrybą laikau neapdirbtais jausmais. Nežinau kaip viskas rodosi kitiems. Bet aš skaitau save. ir tas skaitymas manyje kelia dar didesnes audras, nei tas, kurios manyje buvo rašant. Labai panašų jausmą jaučiu skaitant Baricco knygas. Ir norėdama pristatyti šią knygą, turbūt noriu pristatyti jas visas. ir save. nes vis jose pasiklystu. o jas užbaigiu susiliejusiu vaizdu akyse. nes jaučiu per daug, kad akys neašarotų.

ši knyga yra Paskutinio istorija. Ją pasakoja visi, tik ne jis pats. istorija apie keistą svajonę, apie keistą meilę ir gyvenimą - kaip ir visose, mano skaitytose, Baricco knygose. Niekaip nesuprantu, kiek jausmų reikia turėti, kad jais galėtum ištapyti tiek puslapių. tiek knygų.

Knygoje sutalpintas visas gyvenimas.


lenktynės, mašinos, greitis.

karas, fortepijonai ir kelias.


"Kodėl tu visada liūdnas? - paklausiau.
Aš neliūdnas.
Liūdnas.
Viskas yra kitaip, atsakė. Pasakė, kad nors žmonės gyvena metų metus, iš tiesų jie gyvena tik mažą to laiko dalį, ir tai yra tie metai, kai jie gali daryti, kam yra gimę. Tuomet jie yra laimingi. Likęs laikas prabėga laukiant arba prisimenant. Kai lauki arba prisimeni, pasakė, nesi nei liūdnas, nei laimingas. Atrodai liūdnas, bet taip yra tik todėl, kad lauki arba prisimeni."

Šis veikėjas auga norėdamas savaip sutvarkyti pasaulį. jis siekia savo beprotiškos svajonės.

Baricco knygos nėra labai lengvos skaityti. Niekaip negali nuspėti kas atsitiks vėliau, nes viskas išmėtyta skirtinguose skyriuose ir dalyse. O tik perskaičius knygą gali viską suvesti. šio autoriaus knygose yra tiek daug paslėpta.. net kažką atradus nežinai ar tai jau viskas. galbūt ir nesužinosi. jeigu dar kartą neperskaitysi knygos.
šio autoriaus darbai transliuoja tokias emocijas, kurių niekada nesitikėjau išvysti ne savo darbuose. Nes kiekvienas rašome taip, kaip galime save suprasti. kiekvienas save reiškiame taip, kaip save suprantame. O kitiems sunku mus suprasti būtent taip, kaip save bandome išreikšti. O aš Baricco, atrodo, suprantu. Vieną iš nedaugelio.

 vieną iš nedaugelio tų, kuriuos jaučiu labai ir visiškai.