3/11/2017

mintys, kylančios žiūrint į tave

 
 
 
 
 
Tada taip nieko ir neįvyko.
Liečiau tavo rankas,
kuriose buvo tiek gyvenimo linijų
ir tiek nežymių tų linijų pabaigų.
Braukiau tavo delnus
ir mačiau tas jūras,
kuriomis kvėpavai
ir tuos pavasarinius žiedus,
kuriuos netyčia prarijai,
gulėdamas naktį ant žolės,
įsibrovęs į svetimą kiemą
(juk pats obels savajame kieme neturėjai).
Tu matei, kad jaučiu,
žinojai, kad viską matau.
Gėdijaisi, žiūrėdamas į mane savo kalbančiomis akimis,
kurios man sakė:
prašau,
nereikia.
Gėdijaisi tų prarytų žiedlapių ir visų matytų vyzdžių,
kol, nejučiomis, plūduriavai manųjų juodumos paviršiuje.
O man tu toks gražus
ir tavo delnai tokie gražūs..
Norėjau būti tas žiedlapis,
norėjau būti kiekvienas vėjo gūsis, ateinantis su banga.
Pasiilgau tų kalbančių akių -
jų balsas buvo toks žaviai skausmingas,
beveik galėjai gėrėtis tuo skausmu,
koks gražus jis buvo.

Tą kartą taip ir nieko neįvyko.
Aš tik sėdėjau ir į tavę žiūrėjau,
įsivaizduodama tavo aštrius pirštus,
laikančius manuosius vyzdžius.

2 komentarai: